Aleksandr Genis “Skaitymo pamokos. Knygiaus kamasutra“ (Literatūra ir Menas, nr.43)
Ištrauktos iš konteksto citatos atgyja ir ima krutėti. Atsidūrusios laisvėje, jos lieka be šeimininko ir atsiduoda bet kam, kas pasilenkė jų pakelti. Į senąją prasmę įsilieja nauja, situacinė, taviškė. Štai kodėl cituoti – ne visai tas pats, kas vogti, nors šios sąvokos ir artimos. Tai, kas pasisavinta, nuo to, kas užsidirbta, skiria laisvė. Mintis – kartu ir sava, ir svetima – blyksteli atsainia gracija. Matuojiesi jau gatavą verdiktą žinodamas, kad šis svetimas. Žvilgesio daugiau, bet neprigulę. Kur neprigulę – visas citatos saldumas. Ji lyg ir vietoje, bet ne visai, su intelektiniu pertekliumi ir siužeto atsarga. Todėl cituoti reikia taip, kad prasmė būtų neginčijama, bet ne visa apimanti. Atsivėrusi citata vilioja į ankstesnį kontekstą, tačiau ten verčiau nelįsti – geriau nebus.